Flamenko – tai ne tik šokis, bet ir visos kultūrinės raiškos forma, galutinai susiformavusi Andalūzijoje, Ispanijoje.
Jis apima tris pagrindinius elementus:
Šokis (Baile): Flamenko šokis pasižymi ryškiais kūno judėsiai, rankų ir pirštų piešiniais, kurio metu šokėjas pasakoja istorijas apie įvairius gyvenimo aspektus. Jis yra labai emocionalus ir techniškas, reikalaujantis ypatingos kontrolės ir ritminio suvokimo.
Muzika (Toque): Flamenko muzika apima įvairius instrumentus, kuris pagrindinis yra gitara. Jai dažnai talkina cajon ir plojimai, Flamenko gitara yra neatsiejama flamenko muzikos širdis, jos garsai – jausminga, galinga ir emocionali pasakojimo forma. Išskirtinė dėl savo technikos ir išraiškingumo – nuo greitų, virtuozinių pirštų judesių iki lėtesnių, melancholiškų melodijų.
Dainavimas (Cante): Flamenko dainavimas yra labai išraiškingas ir emocingas, paprastai atliekamas su tamsiais, aštriais tembrais, kurie perteikia liūdesį, aistrą, džiaugsmą ar skausmą. Dainos dažnai pasakoja apie kasdienio gyvenimo kovas, meilę ar netgi socialinį protestą.
Flamenko reiškia daugiau nei tik šokį – tai gili emocinė ir kultūrinė patirtis, unikalus meno kūrinys, kuris atsirado iš skirtingų kultūrų susiliejimo bei tapo svarbia Andalūzijos kultūros dalimi.
Kas yra flamenko?
La Canastera studija
Susipažinkite
Evelina - flamenko šokėja, choreografė, studijos įkūrėja bei mokytoja.
Jos flamenko šokio kelias prasidėjo daugiau nei prieš 10 metų, o nuo 2016 m. gyvenanti ir šokanti tarp Vilniaus ir Pietų Ispanijos. Studijavo flamenko mokykloje “Carmen de las cuevas” Granadoje, "Estudio Juan Polvillo" Sevilijoje, taip pat šio meno subtilybių mokėsi iš Irene la Seranilla, Rafaela Carrasco, Agueda Saavedra, Javier Martos, La Moneta, Cristina Aguilera, Sandra Cisneros, Clarisa di Salvo, Gabriel Aragu, Natalija Meiriño ir kt. Mokytoja dalyvauja flamenko ir tablao pasirodymuose Lietuvoje ir užsienyje.
Kaip flamenko šokėja, žinoma dėl savo elegantiškų judesių, kurie sklandžiai ir meistriškai pereina nuo grakštaus ir subtilaus šokio prie giliai į žemę įsikibusio, širdį veriančio kojų ritmo. Emociniu atžvilgiu nepaprastai įtaigi, sugebanti per šokį perteikti gilų, gyvą pasakojimą. Pilna pagarbos ir susižavėjimo šiuo menu, ji kalba apie flamenką kaip apie didžiausią savo kasdienio gyvenimo mokytoją.
Tradicinio flamenko mokykla, skirianti didelį dėmesį emocinei šokio išraiškai bei jos išpildymui. Pasitelkiant sudėtingą rankų ir kojų techniką kaip įrankį, kuris įpareigoja žengti koja kojon su ritmu, flamenko tampa giliu būdu perteikti išgyvenimus, pasakojantis apdainuotas gyvenimo istorijas apie aistrą, skausmą, meilę ir sielvartą. Tačiau, kaip ir pats gyvenimas, flamenko yra gyvas – pilnas įvairių atspalvių, žavinantis savo žaismingumu ir linksmumu, kupinas tyro džiaugsmo ir spontaniškos energijos.
Pamokose siekiame pažinti šį įvairų ir daugialypį meną. Mokytoja moko, kaip per judesius ir ritmą išreikšti savo asmeninę istoriją. Choreografija nėra tik atkartotų žingsnių seka, bet gyvas pasakojimas, atspindintis šokėjo emocijas ir būseną. Šokėjas mokosi perprasti šokio struktūrą, kad galėtų nevaržomai kalbėti flamenko kalba, prasmingai ir tiksliai valdydamas savo žingsnius, rankų judesius, laikyseną ir gestus. Flamenko tarsi dialogas - tam, kad susikalbėti ir būti sitezejė kartu su muzikantais, reikia visų pirmą klausytis ir girdėti, leisti garsui kvėpuoti, ir tinkamu momentu atsakyti šokiu į muzikos ir dainavimo pokyčius, kuriuos jaučia ir interpretuoja.
