Tradicinio flamenko mokykla, skirianti didelį dėmesį emocinei šokio išraiškai bei jos išpildymui. Pasitelkiant sudėtingą rankų ir kojų techniką kaip įrankį, kuris įpareigoja žengti koja kojon su ritmu, flamenko tampa giliu būdu perteikti išgyvenimus, pasakojantis apdainuotas gyvenimo istorijas apie aistrą, skausmą, meilę ir sielvartą. Tačiau, kaip ir pats gyvenimas, flamenko yra gyvas – pilnas įvairių atspalvių, žavinantis savo žaismingumu ir linksmumu, kupinas tyro džiaugsmo ir spontaniškos energijos.
Pamokose siekiame pažinti šį įvairų ir daugialypį meną. Mokytoja moko, kaip per judesius ir ritmą išreikšti savo asmeninę istoriją. Choreografija nėra tik atkartotų žingsnių seka, bet gyvas pasakojimas, atspindintis šokėjo emocijas ir būseną. Šokėjas mokosi perprasti šokio struktūrą, kad galėtų nevaržomai kalbėti flamenko kalba, prasmingai ir tiksliai valdydamas savo žingsnius, rankų judesius, laikyseną ir gestus. Flamenko tarsi dialogas - tam, kad susikalbėti ir būti sitezejė kartu su muzikantais, reikia visų pirmą klausytis ir girdėti, leisti garsui kvėpuoti, ir tinkamu momentu atsakyti šokiu į muzikos ir dainavimo pokyčius, kuriuos jaučia ir interpretuoja.
